Ubuntu diegimas. Profesionalus disko dalinimas skirsniais

Diskų dalinimas skirsniais (angl. partitions) buvo numatytas PC architektūroje kaip priemonė organizuoti bylų sistemą (angl. files system). Pradiniai standartai, kurie galioja ir iki šiol, numatė, kad diską bus galima dalinti į 4 pirminius skirsnius (angl. primary partitions) t.y. Diską gali sudaryti 1, 2, 3 arba 4 pirminiai skirsniai, tačiau ne daugiau. Kad apeiti šį apribojimą (tiesa pasakius to retai prireikia) vienas iš pirminių skirsnių (angl. primary partition) gali būti sudalintas į mažesnius skirsnius (angl. logical partitions arba logical drives). Toks sudalintas pirminis skirsnis vadinamas išplėstiniu skirsniu (angl. extended partition). Diskų dalinimo galimybė suteikia šiuos privalumus:

  • Leidžia organizuoti kelių operacinių įdiegimą, pavyzdžiui vartotojas gali įsidiegti ir naudoti Linux, Mac OS X ar kitas operacines sistemas tame pačiame kompiuteryje;
  • Leidžia izoliuoti atskiras duomenų dalis, tad vienai daliai dėl kokių nors priežasčių susigadinus ją būtų paprasčiau atkurti tuo pačiu išsaugant ir nepažeidžiant šalia esančių;
  • Leidžia išskirti virtualios atminties zoną (angl. swap file);
  • Leidžia atskirti operacinę sistemą, programų bylas ir vartotojo duomenis kas palengvina atsarginių duomenų kūrimo kopijų organizavimą;
  • Leidžia atskirti buferizavimo (angl. caching) ir sisteminės informacijos archyvavimo bylas (angl. logging), kurios dažniai yra linkusios plėstis ir užpildyti visą bylų sistemą;
  • Leidžia pagreitinti bylų sistemos darbą. Pavyzdžiui NTFS sistema didelės apimties diskuose veikia žymiai lėčiau negu mažos apimties diskuose dėl to, kad „išsipučia“ bylų sąrašo lentelė (angl. sequentially-accessed Master File Table (MFT)).

Linux OS gali būti diegiama tiek pirminiame, tiek išplėstiniame skirsnyje. Windows, deja, tokių privalumų neturi ir gali būti diegiama tik pirminiame, aktyviame skirsnyje.

1. Keletas faktų apie diskus Linux operacinėje sistemoje

Linux operacinėje sistemoje visi kompiuterio įrenginiai aprašomi ‘/dev’ (nuo žodžio devices) kataloge. Pavyzdžiui, kietieji diskai gali būti aprašomi taip:

  • pagrindinis IDE diskas (angl. hard disk device) žymimas /dev/hda;
  • SCSI, SATA diskai (angl. serial disk device) žymimi /dev/sda;
  • kiekvienas pirminis skirsnis numeruojamas nuo 1 iki 4;
  • kiekvienas loginis (išplėstinis) skirsnis numeruojamas nuo 5 didėjančia tvarka;

Pavyzdys 1: pirmasis loginis (išplėstinis) IDE disko skirsnis bus /dev/hda5.

Pavyzdys 2: pirmasis pirminis pirmojo SCSI disko skirsnis bus /dev/sda1.

Čia ‘hd’ ir ’sd’ reiškia disko tipą (IDE arba SCSI), o toliau sekanti raidė ‘a’ rodo disko eilę. Pavyzdžiui, ‘/dev/sda’ būtų pirmasis diskas, ‘/dev/sdb’ – antrasis, ‘/dev/sdc’ – trečiasis ir t.t. Kaip matome 1 paveiksle, Ubuntu OS diegimo metu sistema siūlo pasirinkti vieną iš esančių diskų – ’sda’ (8,6 GB talpos) ir ’sdb’ (2,1 GB talpos).

Ubuntu linux operacinė sistema, prieš diegimą, pagal nutylėjimą, dažniausiai automatiškai sukuria diske du skirsnius – vieną pagrindinį (operacinei sistemai) ir vieną virtualiai atminčiai (angl. swap memory). Jeigu vartotojas pageidauja, pavyzdžiui, jis nori išskirti atskirą vietą savo duomenims (/home katalogas) ir pan. jis gali pats organizuoti skirsnius savo diskuose. Tam Ubuntu OS disko paruošimo metu reikalinga pasirinkti rankinio diskų dalinimo galimybę (2 pav.)

2. Skirsnių kūrimas rankiniu būdu

Kuriant skirsnius rankiniu būdu, pirmiausiai kiekvienam diskui automatiškai sukuriama skirsnių lentelė (angl. partition table). Disko nepavyks sudalinti skirsniais jeigu tokios lentelės nėra. Jei netyčia lentelę pašalinote pažymėkite diską, paspauskite „Nauja skirsnių lentelė…“ arba du kartus spragtelėkite pele ant pasirinkto disko (pvz. ‘/dev/sda’).

Po šios operacijos žemiau disko eilutės atsiras ‘laisva vieta’ eilutė – tuščia skirsnių lentelė (3 pav.), kurią du kartus spragtelėjus su pele galime sukurti norimą skirsnį (4 pav.)

Skirsnio tipas. Iššokusiame skirsnio kūrimo dialoge galima nurodyti kokio tipo skirsnį norime kurti – pirminį (jie žymimi numeriais nuo 1 iki 4, pavyzdžiui: /dev/sda1, /dev/sda2 ir t.t.) ar loginį (jie žymimi numeriais pradedant nuo 5 didėjančia tvarka, pavyzdžiui: /dev/sda5, /dev/sda6 ir t.t.). Primenu, kad diske galimi tik 4 pirminiai skirsniai.

Skirsnio dydis. Šiame laukelyje galime nurodyti skirsnio dydį megabaitais (Mb).

Skirsnio vieta. Nurodoma kurioje vietoje talpinamas skirsnis – disko pradžioje ar pabaigoje. Disko pradžioje patalpintuose skirsniuose paprastai su duomenimis operacijos atliekamos greičiau, todėl čią vertėtų talpinti tas informacijos dalis į kurias dažniausiai bus kreipiamasi darbo metu. Tai gali būti, pavyzdžiui, operacinės sistemos užsikrovimo bylos (/boot).

Bylų sistema. Galimi įvairūs bylų sistemų tipai. Linux šiuo metu naudojama naujausia – ‘Ext4′ tipo sistema. Jeigu reikalinga galima rinktis ir kitas bylų sistemas, pavyzdžiui ‘Ext2′, ‘ReiserFS’, ar DOS tipo ‘FAT16′ ir ‘FAT32′. Nuo pasirinktos sistemos tipo priklauso galimos sukurti bylos maksimalus dydis, (pvz.: FAT32 sistemoje galima sukurti ne didesnes negu 2GB bylas) patikimumas, greitis ir kiti parametrai. ‘FAT16′ ir ‘FAT32′ bylų sistemos naudingos jeigu kompiuteryje be Linux įdiegta ir Windows sistema – tai gali būti naudojama, pavyzdžiui bylų perkėlimui iš Linux į Windows. Virtualios atminties sričiai paprastai pasirenkamas ‘mainų vietos (swap) sritis’ variantas.

Prisijungimo taškas (angl. mount point). Visi Linux operacinės sistemos bylų katalogai, (skirtingai nuo nelabai logiškos C:, D:, E:, F: ir t. t. organizacijos windows operacinėje sistemoje) yra organizuoti medžio tipo struktūroje (apie tai daugiau rekomenduojama pasiskaityti šiame straipsnyje). Prisijungimo taškas nurodo, kad tam tikras katalogas atitiks kuriamą disko skirsnį. Standartiniai prisijungimo taško katalogai gali būti šie (5 pav.), pavyzdžiui:

/ – pagrindinis operacinės sistemos katalogas – pagrindinė katalogų medžio šaka;

/boot – paleidžiamosios (startavimo) linux OS bylos;

/home – vartotojų katalogas;

/tmp – laikinų bylų (šiukšlių) katalogas;

/usr – bendrų vartotojų programų katalogas;

/var – kintamos informacijos (duomenų bazių, ‘log’ bylų katalogas);

/srv – katalogas skirtas interneto serveriams;

/opt – individualiai įdiegtų programų katalogas;

/usr/local – nestandartinių (ne distribucijos saugyklose saugomų) programų katalogas;

Paprastai rankiniu būdu organizuojant disko skirsnius linux pilnai pakanka trijų atskirų disko skirsnių – vieno operacinei sistemai ‘/’, vieno vartotojui(-ams) ‘/home’ ir vieno virtualios atminties sričiai ’swap’. Žinoma, galimi ir sudėtingesni skirstymo variantai (6 pav.).

Pastaba: Skirsnių lentelės kūrimo metu diskuose esanti informacija nėra formatuojama ir negali būti išgadinta. Visai tai bus atliekama pradėjus Linux diegimą, t.y. galutinai patvirtinus diegimo nustatymus paskutiniame diegimo žingsnyje, todėl atliekant disko skirstymą visada reikalinga patikrinti ar tikrai netyčia nepašalinsite reikalingos informacijos. Daugiau informacijos apie Ubuntu diskų dalinimą. Daugiau informacijos apie diskų skirsnius.